3 dalykai nuo kurių mes BĖGAME ieškodami MYLIMOS veiklos
„Ieškau mylimos veiklos, nes dabar nesijaučiu laimingas“, „noriu pakeisti darbą, bet nežinau, kuo užsiimti, kas mane džiugintų“, „aš nežinau, ko aš noriu, turbūt dėl to esu nelaiminga“ – tokios ir panašios frazės dažniausiai byloja, kad po abejonės šydu slepiasi kur kas daugiau nei tik gražus noras rasti savo pašaukimą, gyvenimo kelią ar vietą po saule.
Remdamasi savo ilgamete patirtimi ir darbu su klientais, galiu išskirti tris pagrindinius dalykus, nuo kurių (dažniausiai patys to nesuprasdami) bėgame, ieškodami mylimos veiklos ir laimės toje veikloje. Šių aspektų įvardijimas ir pripažinimas pačiam sau, jau dabar gali padėti jaustis laimingesniems, neatidėliojant savo laimės rytojui. Jei nei vienas iš žemiau išvardintų punktų jums nesukelia vidinio atgarsio – pabandykite įvardinti sau savuosius. Nuoširdžiai raskite tikrąją priežastį, motyvą, kuo tikite, kaip „mylimos veiklos“ radimas jus išgelbės ir ką duos. Galite nustebti ir išsivaduoti iš savo paties iliuzijų, kad laimė jūsų laukia kažkada ateityje, t.y. kai tiksliai žinosiu ko noriu ir dirbsiu mylimą, prasmingą darbą.
Pirmasis dalykas nuo kurio bėgame, tai – asmeninė atsakomybė gyventi ir džiaugtis jau dabar.
Tikime, kad mylimos veiklos radimas savaime išspręs daugelį mūsų problemų. Turėsime daugiau energijos ir motyvacijos veikti, būsime sėkmingi, laimingi, patenkinti gyvenimu, pozityvūs ir įkvepiantis pavyzdys kitiems, pakankamai uždirbsime. O kad galėtume maudytis laimės spinduliuose – reikia rasti mylimą veiklą. Tačiau ši iliuzija tėra tik atsakomybės perkėlimas išorinėms sąlygoms. Vietoj to, kad ieškotume būdų, kaip būti laimingiems jau dabar su tuo, ką turime ir ką galime – savo laimę vis atidedame rytojui. Svarbu nepamiršti – niekas, t.y. joks vadovas, mentorius, knyga, mokslai, žinios, seminarai, juo labiau veikla, be mūsų pačių sprendimo, laimingais mūsų nepadarys.
Laimė reiškia prisiimti atsakomybę, keisti požiūrį dabar ir nepuoselėti iliuzijos, kad kažkas laimę įdės mums į delnus. Nelaukti laimės, o pradėti ją kurti mažuose, kasdieniuose dalykuose paprasčiausiai keičiant požiūrį. Kad ir kokį nuobodų darbą bedarytume, galime, pavyzdžiui, skaičiuoti klientų šypsenas arba jų ištartus „ačiū“. Taigi ne pačioje veikloje slypi laimė, o kiek sugebame mėgautis tuo, ką darome. Kažkam sodininkystė kančia, kažkas tuo mėgaujasi, bet ne todėl, kad pats veiksmas skiriasi, nes sodinti, ravėti… darbai tie patys, skiriasi tik požiūris į tai, ką darome. Arba ieškome kas džiugina, arba kenčiame atkreipdami dėmesį į tai, kas nervina. Yra gražus posakis, kad „grožis yra žiūrinčiojo akyse“ ir jis įgauna visai kitą prasmę tą pačia sekundę, kai nusprendžiame džiaugtis tuo, ką turime, tiesa?
Todėl kviečiu paieškoti, kas tame, ką šiandien darote, patinka ir džiugina? Kas galėtų būti jūsų prasmė? Labai padeda ir savo stiprybių, talentų, t. y. dalykų, kurie sekasi natūraliai, be pastangų, įvardinimas. Plačiau apie tai galėsite paskaityti kitame mano straipsnyje.
Galbūt atrasite naujas galimybes savo veikloje, kuriomis iki šiol nepasinaudojote? O gal rasite kažką vertingo, ką dabartinė veikla duoda? Čia vėlgi – tik požiūrio klausimas, kaip aš nusprendžiu vertinti situaciją, kurioje esu. Patinka organizuoti, dekoruoti, daryti prezentacijas? Puiku! Pasisiūlykite suorganizuoti ar padėti suorganizuoti šventę įmonėje, arba padėkite pasirūpinti dekoracijomis. Išnaudokite savo stipriąsias puses aplinkoje, kurioje jau esate ir ilgainiui pamatysite įdėto darbo vaisius – šypseną ir užsidegimu spindinčias akis veidrodyje, ir kas čia žino kokius kelius ateityje ši iniciatyva gali nutiesti. Kad ir kaip keistai skambėtų – finansinė dalis mažiausiai turėtų rūpėti, nes būtent ji ir kuria įtampą. Finansinė dalis yra tik pasekmė. Vienintelis fokusas ir veiksmas tegul būna nukreiptas į tai, kaip šiandien tai, ką aš darau, galėtų padaryti mane laimingesnį? Argi ne toks mūsų visa ko galutinis tikslas?
Nuo „kaip būtų fainiai, jeigu“ pereiti prie „ką aš galiu padaryti jau dabar“. Idėjų turime mes visi, rečiau imamės jas įgyvendinti. Dėl baimių, dėl nepasitikėjimo savimi – priežasčių gali būti įvairių. Tačiau nė viena iš jų neatleidžia mūsų nuo asmeninės atsakomybės kurti savo gyvenimą. Bijoti irgi yra pasirinkimas – kaip ir daryti, net jeigu bijau.
Taigi antrasis dalykas, kurio norime išvengti – baimė suklysti.
Patyrinėkite, ar nėra taip, kad pasąmoningai viliatės, kad jeigu užsiimsite tuo, kas patinka, džiugina ir geriausiai sekasi, tada jau tikrai pasiseks? Būsite sėkmingas ir laimingas. Iškart. Ir tai yra dar viena iliuzija, nes norime mylimos veiklos kaip garantijos, jog mums nebereikės klajoti, iškart pataikysime. Taip vengiame pačios kelionės iki jos radimo. O ką jeigu darysiu ir suprasiu, kad man tai nepatinka? Ši baimė mus ir stabdo.
Taip, yra žmonių, kurie kardinaliai keičia sritį paleisdami finansines garantijas, saugumą, tačiau sekdami savo širdimi. Kiti visgi atranda savo pomėgius bandydami vienus, kitus, trečius dalykus. Čia, matyt, svarbiausia – nesustoti bandyti. Jeigu jaučiate, kad norite vesti mokymus, tačiau nepasisekė pravesti pirmo seminaro, susimovėte kalbėdami viešai, ar tai tikrai reiškia, kad nebeturite ką pasakyti ir ši veikla visai ne jums? Pastebėkite ir atpažinkite, kad jus gąsdina „pirmoko“ jausmas: baimė jaustis mažu, menku, silpnu, padaryti kažką ne taip, nuvilti ir nepateisinti lūkesčių. Išorėje norime susikurti labai stipraus, viską žinančio bei mokančio asmens įvaizdį. Kad ir kaip keistai tai skambėtų, bet tame galima rasti ir puikybės užuomazgų, tai yra slapto noro būti pačiu šauniausiu planetoje. Išsiskirti iš kitų, nebūti kaip visi.
Vienas psichologas yra pasakęs: „Išmokime būti vidutiniški“. Atsipalaidavus ir leidus sau būti paprastesniu, paleidus sau keliamus kosminius lūkesčius – padarysime viską taip, kaip galime geriausiai, su tuo žinojimu ir gebėjimais, kuriuos tuo metu turėsime.
Ir trečias dalykas nuo kurio bėgame, tai – beprasmybės jausmas.
Pagarbą ir netgi „pavydą“ jaučiame žmonėms, kurie rado, kas jiems patinka ir visomis jėgomis atsiduoda savo veiklai, kuria vertę kitiems. Ir nesvarbu, kas tai būtų: mitybos ekspertas, meditacijos mokytojas, floristas ar finansų konsultantas. Atrodo, štai jų gyvenimas prasmingas, yra kuo džiaugtis ir didžiuotis. Ir tuomet mes pradedame lyginti save su tais “sėkmingais” žmonėmis, o viduje, lyg užstrigusi plokštelė groja vidinis balsas: „O ką aš? Aš tai dar nieko nenuveikiau. Man tiek metų ir vis dar dirbu saugų socialinėmis garantijomis darbą, kuriame nesukuriu jokios ilgalaikės vertės ir nieko po savęs nepaliksiu“. Tokios ir panašios mintys dovanoja tuštumos ir beprasmybės jausmą.
O kas sakė, kad yra kažkokia didelė gyvenimo prasmė? O jeigu pažiūrėti paprasčiau? Pavyzdžiui, ar negalėtų gyvenimo prasmė būti – džiaugtis ir daryti dalykus su malonumu? Reguliariai savęs klausiant: kiek aš dabartinėje savo veikloje patiriu malonumo ir ką galėčiau padaryti, kad būtų smagiau? T.y. perkelti dėmesį į tai, kas tam tikrame procese galėtų džiuginti. Pavyzdžiui, dirbate klientų aptarnavimo srityje, pagalvokite apie tai, kokį jausmą norite padovanoti klientui savo aptarnavimu. Galbūt norite, kad jis jaustųsi pačiu svarbiausiu klientu tą akimirką, o po apsilankymo puikią nuotaiką skleistų toliau? Tai labai paprasti ir maži dalykai, darantys milžiniškus pokyčius mūsų požiūryje, elgesyje ir tame, ką mes aplink save spinduliuojame.